Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. sausio 8 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-378/2020, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendimo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė savo ieškiniu be kitų reikalavimų, prašė nustatyti jos ir atsakovo nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja, vaiko motina.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su juo, vaiko tėvu.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė nepilnamečio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su motina.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, tačiau Kauno apygardos teismas pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovas pateikė kasacinį skundą, kuriame nurodė, jog teismai nustatė vaiko laikiną gyveną vietą rašytinio proceso metu, jo neinformuodami ir neišklausę asmeniškai. Be to, pagrindiniame teismo procese, nustatant nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, teismai iš esmės nesprendė, kuri gyvenamoji vieta vaikui būtų tinkamiausia, o tik sprendė, ar yra pagrindas pakeisti vaiko laikiną gyvenamąją vietą, todėl jo dalyvavimas žodiniuose teismo posėdžiuose buvo bevertis, o laikina vaiko gyvenamoji vieta, nustatyta jam nedalyvaujant, faktiškai tapo nuolatinė.

Svarbu tai, kad EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. EŽTT sprendė, kad nacionaliniai teismai tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo teiktų įrodymų, kodėl nepilnametis vaikas turėtų gyventi su juo, visų pirma teigdami, kad vėlesnėje proceso stadijoje bus vertinamas vaiko prisirišimas prie kiekvieno iš tėvų ir namų tinkamumas, o galiausiai buvo nustatyta, kad abu tėvai yra tinkami rūpintis vaiku, tačiau nėra pagrindo keisti nepilnamečio vaiko įprastinę gyvenamąją vietą jam gyvenant su motina. EŽTT vertinimu, pareiškėjas atsidūrė tokioje situacijoje, kai laikinas teismo sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus jo argumentų, o galiausiai šis sprendimas lėmė galutinį teismo sprendimą ir pareiškėjo neišnagrinėti argumentai tapo nebesvarbūs. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT konstatavo, kad teismo procesas dėl pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo apskritai buvo nesuderinamas su pareiškėjo teise į šeimos gyvenimo gerbimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tenkindamas kasatoriaus skundą pažymėjo, kad EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.

CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kai vaikas savo nuomonę išreiškia žodžiu, teismas gali duoti vaikui pasirašyti sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras).

Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus su juo susijusiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.