DĖL SANTUOKOS NUTRAUKIMO BYLOJE DALYTINO TURTO NUSTATYMO

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 16 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372-611/2018, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo byloje dalytino turto nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė, be kita to, pareiškė reikalavimą pripažinti atsakovo vardu įregistruotą, santuokoje rekonstruotą sodo pastatą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalinti.. Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą pakeitė.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo namas pastatytas naujai, pertvarkant iš sodo namo, todėl šį asmenine nuosavybės teise valdomą atsakovo turtą teismas pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą pakeitė ir nurodė, jog ginčui dėl atsakovo asmeninės nuosavybės teise valdomo turto pripažinimo abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe tinkamai išspręsti būtina įvertinti atsakovo nurodytą aplinkybę, kad ginčo namo rekonstrukcija oficialiai nėra įteisinta. Kadangi CK 4.103 straipsnyje 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) statiniu (jo dalimi), jeigu jis pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo ieškovės nurodytus namo pagerinimus CK 3.90 straipsnio kontekste ir pripažino, kad santuokos metu ginčo namas buvo iš esmės pagerintas iš sutuoktinių bendrų lėšų ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011, sprendė, kad šiuo atveju neįteisintas ne pats pastatas, o jo rekonstrukcija (pakeitimai), todėl skundžiamu sprendimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe turėjo būti pripažįstamas ne ginčo namas, o medžiagos, panaudotos minėtai rekonstrukcijai atlikti. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl tokio turto padalijimo, iš esmės reikšmingos tos pačios atsakovo ginčijamos aplinkybės, t. y. atliktų darbų finansavimo klausimai, darbų mastas, laikas, medžiagų vertė ir kt.

Teismas taip pat pažymėjo, kad neįregistravus atliktos rekonstrukcijos teismui nebuvo pagrindo jos vertinti kaip pagerinimų, lemiančių ginčo namo pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ir juos padalyti kaip nekilnojamojo turto objektą. Dėl to ir neturėjo būti nustatyta bei padalyta bendra viso namo vertė. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, skundžiamu sprendimu priteisdamas ieškovei kompensaciją, teismas faktiškai padalijo būtent ekspertizės aktu nustatytų turto pagerinimų (panaudotų statybinių medžiagų (darbų), o ne paties objekto, vertę. Kitų duomenų apie rekonstrukcijai panaudotų medžiagų vertę byloje nėra, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1/2 dalį namo pagerinimo vertės, neteisingai padalijo ginčo turtą. Be to, pareiga įregistruoti rekonstrukciją kilo būtent atsakovui, todėl, ieškovei nepriteisus jokios kompensacijos už atliktus pagerinimus ir juos įteisinus, būtų pažeisti ieškovės turtiniai interesai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacininės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.