Dėl teisės normų, reglamentuojančių kasos išlaidų orderį kaip įrodinėjimo priemonę, įrodinėjimo naštą, įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 5 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018, kurioje nurodė, kad tais atvejais, kai šalis teigia, jog pinigai buvo išmokėti, tačiau negali pateikti kasos išlaidų orderio, atitinkančio 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus, preziumuojama, kad pinigai nebuvo išmokėti, tačiau šalis, teigianti priešingai (kad pinigai buvo išmokėti), gali paneigti šią prezumpciją visomis CPK 177 str. 2 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Ieškovė (IĮ) prašė priteisti už netinkamos kokybės automobilio pirkimą permokėtus pinigus bei nuostolių, patirtų dėl jo trūkumų nuslėpimo, atlyginimą, o atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti sutartį nutraukta abipusiu sutarimu, grąžinti automobilį jam, o ieškovei priteisti pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą automobilio kainą.
Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktas kasos išlaidų orderis, kuris patvirtintų grynų pinigų išmokėjimo atsakovui už automobilį faktą, todėl būtent ieškovei tenka pareiga paneigti prezumpciją, kad atsakovas pinigų negavo, t. y. ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad pinigus atsakovui išmokėjo.
Byloje kilo ginčas dėl automobilio „Volkswagen Golf“ kainos, kuri buvo sumokėta už automobilį. Ieškovė teigia, kad už įsigytą automobilį „Volkswagen Golf“ sumokėjo 13 500 Eur kainą, atsakovo prašymu per banką pervesdama 5500 Eur, o likusius 8000 Eur sumokėdama grynaisiais automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu. Atsakovas sutinka pasiimti iš ieškovės automobilį ir grąžinti sutartyje nurodytą automobilio kainą – 5500 Eur, tačiau neigia už automobilį gavęs 8000 Eur grynaisiais. Spręsdamas dėl pirkimo–pardavimo sutartimi šalių nustatytos ir sumokėtos automobilio kainos, teismas vertino įrodymų visumą ir nustatytas bylos aplinkybes. Atsakovas, įsigydamas automobilį pagal 2016 m. rugpjūčio 2 d. sutartį, sumokėjo 3900 Eur, už jo remontą sumokėjo 1900 Eur, t. y. iš viso automobilio įsigijimas ir remontas kainavo 5800 Eur. Iš „autoplius.lt“ skelbimo matyti, kad atsakovas 2016 m. rugpjūčio 14 d. interneto tinklalapyje http://www.autoplius.lt automobilio pardavimo kainą nurodė 13 700 Eur. 2016 m. rugpjūčio 17 d. sutartyje nurodyta automobilio „Volkswagen Golf“ kaina 5500 Eur. Ieškovės teiginius apie grynųjų pinigų davimą atsakovui automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu patvirtina liudytojas M. K.. Iš IĮ „Jotiga“ buhalterinės pažymos matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. pirktas automobilis „Volkswagen Golf“ iš atsakovo, už jį įmonė sumokėjo 8000 Eur grynaisiais, 5500 Eur – pavedimu. Iš byloje esančių skelbimų apie parduodamus automobilius matyti, kad daužtų ir neremontuotų „Volkswagen Golf“ markės automobilių kaina 5900–6100 Eur, „Volkswagen Golf“ markės automobilių 2015 m. laidos, kurių būklė nurodoma be defektų, kaina yra 13 500–14 600 Eur. Iš VšĮ „Emprekis“ duomenų matyti, kad 2015 metais pagaminto automobilio „Volkswagen Golf“ kaina Lietuvoje be PVM – 16 976 Eur.
Teismas pažymėjo, kad joks pardavėjas, po automobilio įsigijimo praėjus 15 dienų ir skelbime nurodžius automobilio kainą 13 700 Eur, nesiektų jo parduoti daug mažesne nei rinkos kaina, juo labiau nuostolingai, bet lauktų kito pirkėjo, galinčio įsigyti automobilį už rinkos kainą.
Teismai, įvertinę byloje pateiktų įrodymų visumą (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojo parodymus) ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad atsakovas interneto tinklalapyje automobilio pardavimo kainą nurodė 13700 Eur, kad šio automobilio įsigijimui ir remontui išleido 5800 Eur), pagrįstai konstatavo, kad tikroji automobilio kaina, sutarta tarp šalių, buvo 13500 Eur, o ne 5500 Eur, kaip teigia atsakovas ir kaip nurodyta rašytinėje automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje, ir kad būtent tokia kaina buvo sumokėta.
Teismai ieškovės ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.