Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo ir nuostolių atlyginimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 16 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos dėl galimai neteisėtų konkurencijos veiksmų sveikatos priežiūros paslaugų srityje atlyginimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

 

Ieškovė prašė uždrausti atsakovėms atlikti konkurenciją sveikatos priežiūros paslaugų srityje pažeidžiančius veiksmus, įskaitant ieškovės konfidencialios informacijos perdavimą, atskleidimą, naudojimą, paslaugų siūlymą / teikimą ieškovės pacientams ir pan., bei priteisti žalos atlyginimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė kasacinį skundą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar privatiems juridiniams asmenims, vykdantiems ūkinę komercinę veiklą sveikatos priežiūros srityje, yra taikomi konkurenciją reguliuojantys teisės aktų reikalavimai tokia pat apimtimi kaip ir kitiems ūkio subjektams, ar dėl savo veiklos specifikos sveikatos priežiūros srityje veikiantiems ūkio subjektams galimos tam tikros bendrų taisyklių išimtys. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė atsakovės, gydytojos, ir jos naujos darbovietės UAB „Mūsų šeimos klinika“ nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kai, gydytojai perėjus dirbti iš ieškovės į atsakovės įmonę, per trumpą laiką perėjo ir didelė dalis ieškovės pacientų.

Ieškovė ir atsakovė gydytoja D. B. buvo sudariusios susitarimus (priedus prie darbo sutarties), kuriuose buvo nustatyta, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi, taip pat nustatytas ribojimas užsiimti su darbo funkcijomis nesusijusia veikla. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo darbo sutarties sudarymo, atsakovė D. B. informavo ieškovę, kad ketina pereiti dirbti į kitą įmonę. Ieškovė ir atsakovė sudarė susitarimą, pagal kurį atsakovė įsipareigojo dirbti pas ieškovę metus ir neužsiimti jokia konkuruojančia veikla. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pacientų teisė rinktis pirminės sveikatos priežiūros įstaigą negali būti apribota ar paneigta medicinos įstaigų ir jų darbuotojų sudarytais nekonkuravimo susitarimais ar draudimu sveikatos priežiūros įstaigai tam tikrą laikotarpį teikti medicinos paslaugas atitinkamiems subjektams, į šią teisę turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl kitų byloje pareikštų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konkurencijos įstatyme nėra jokių išimčių, kurios lemtų šio teisės akto netaikymą pirminės sveikatos priežiūros teisinių santykių srityje. Pacientų valia rinktis sveikatos priežiūros įstaigą ir konkretų specialistą turi būti įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 84 straipsnio 6 punktas) ir jai įtaka gali būti daroma tik teisėtomis priemonėmis.

 

Taip pat akcentuotina paciento teisė, o ne pareiga gydytis vienoje ar kitoje sveikatos priežiūros įstaigoje pas vieną ar kitą specialistą, todėl pacientų asmens duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) neturėtų būti savaime pripažįstami kaip komercinę paslaptį sudarančia informacija, o duomenys apie paciento sveikatą, taip pat gali tapti ilgai pacientą gydančio specialisto neatsiejama gebėjimų, įgūdžių ir žinių dalimi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodyta, kokius duomenis ir kokiu būdu panaudojo atsakovės, siekdamos neteisėtų, nesąžiningos konkurencijos tikslų. Informacija apie tai, kad atsakovė D. B. pereina dirbti į kitą sveikatos priežiūros įstaigą, buvo viešai prieinama. Byloje nenustatyta, ar atsakovės siūlė, o jei taip, kokias komercinį pranašumą suteikiančias sveikatos priežiūros paslaugas siūlė suteikti ieškovės pacientams, pasinaudodamos ieškovės turima informacija apie pacientus. Ieškovė taip pat neįrodė, kad atsakovė D. B., dirbdama gana trumpą laiką ieškovės įmonėje, įgijo kokių nors specialių žinių ar kompetencijų, kurios suteikė ieškovei komercinį pranašumą ir kurių naudojimas atsakovės UAB „Mūsų šeimos klinika“ veikloje būtų pažeidęs sąžiningos konkurencijos taisykles. Pažymėtina, kad kiekvienam privačiam asmens sveikatos pirminės priežiūros centrui norint sėkmingai funkcionuoti ir išsilaikyti rinkoje yra būtina užsitikrinti klientų bazę. Tam yra naudojamos įvairios priemonės, kaip specialistų pritraukimas, su kuriais kartu pereina ir dalis pacientų, naujos sveikatos priežiūros paslaugos, inovatyvūs gydymo metodai ir pan. Kaip ir kitose komercinės ūkinės veiklos srityse, tokie veiksmai nėra laikytini nesąžininga konkurencija, jei neįrodoma priešingai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškovės kasacinį skundą atmetė ir paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.