Sėkmingai apginti Kliento interesai

Noriu pasidžiaugti dar vienu laimėjimu, sėkmingai pasibaigusia byla, kurioje pavyko apginti Kliento interesus. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. birželio 9 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-481-440/2017, kuria ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikоs finansų ministerijos apeliacinį skundą atmetė, o mano Kliento apeliacinį skundą tenkino.

Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama povedybinę sutartį, sudarytą 2016-10-14 tarp I. R. ir L. R., patvirtiną Kėdainių rajono 2-ojo notaro biuro notarės O. O., pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Nurodė, kad antstolės E. R. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje vykdomas 2007 m. sausio 4 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto dėl 3307462,98 Eur (11420008,17 Lt) skolos išieškojimo iš I. R. valstybės naudai (likusi skola 3306554,68 Eur). Nurodė, kad I. R. ir L. R. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Antstolė 2016-10-24 priimtu pasiūlymu informavo ieškovę, kad atsakovo sutuoktinė L. R. gauna pajamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau-UAB) „Dilso“, kurios yra areštuotos, kadangi jos atsakovui priklauso bendrosios nuosavybės teise su L. R.. Ieškovei buvo pasiūlyta kreiptis su prašymu į teismą dėl atsakovo turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su trečiuoju asmeniu L. R. nustatymo. Ieškovė 2016-11-02 prašymu kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti, kad atsakovui priklauso 1/2 dalis turto bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, t. y. 1/2 dalis L. R. visų gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos, pašalpų bei kitokių išmokų. L. R., Raseinių rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2VP-13-674/2017 pateikė atsiliepimą kuriame nurodė, kad tarp jos ir I. R. 2016-10-14 yra sudaryta povedybinė sutartis, kuria yra keičiamas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Ieškovė vertina, kad 2016-10-14 sudaryta povedybinė sutartis pažeidžia ieškovės, kaip kreditoriaus, teises ir interesus, kadangi sudaryta siekiant, kad ieškovė neturėtų galimybės išieškoti atsakovui priskaičiuotos skolos valstybės biudžetui.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, tačiau mano Klientui nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, motyvuojant tuo, kad realiai pinigus sumokėjo ne jis, o trečiasis asmuo, Kliento sutuoktinė.

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pripažinti povedybinę sutartį negaliojančia Actio Pauliana pagrindu. Mano Klientas apeliaciniu skundu prašė priteisti jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikоs finansų ministerijos apeliacinis skundas buvo atmestas, nurodant, kad ginčijama povedybine sutartimi, atsakovas ir trečiasis asmuo nustatydami turto teisinį režimą po sutarties sudarymo, tai yra nukreipdami povedybinės sutarties veikimą į ateitį, kreditorės, t.y. ieškovės teisėtų interesų nepažeidė. Iš esmės Šiaulių apygardos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad po povedybinės sutarties sudarymo atsakovas I. R. netapo nemokus, povedybinė sutartis atsakovų bendrosios jungtinės (asmeninės) nuosavybės teise valdomo turto statuso iki sutarties sudarymo nepakeitė, atsakovo turtinės padėties nepablogino. Pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog povedybinėje sutartyje nustatytas būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo mokumą ir kreditorės galimybes išieškoti skolą. Vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditorės išieškojimo teisės pagal atsakovo prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Ieškovė ginčija visą 2016-10-14 povedybinę sutartį, tačiau sutiktina, kad neįrodė, kad sutartis pažeidžia ieškovės interesus. Kaip minėta atsakovas sudarydamas ginčijamą sutartį, neperleido turto, nenuslėpė bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą, bei nepablogino savo buvusios turtinės padėties nes iki sutarties sudarymo nebeturėjo jokio turto.

Tenkindamas mano Kliento apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismas pažymėjo, kad konkrečiu atveju iš 2017 m. vasario 8 d. Teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 ir 2017 m. vasario 8 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 13 matyti, kad apeliantas, atsakovas pavedė atstovei – advokatei suruošti atsiliepimą į ieškovės ieškinį dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana) teismui ir sutarė, jog už šias suteiktas teisines paslaugas advokatės honoraro dydis yra 300,00 Eur. 2017-02-09 AB Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 244 patvirtina, kad už šias suteiktas atsakovui teisines paslaugas sumokėjo ne atsakovas. Tačiau pačiame mokėjimo nurodyme yra nurodyta, kad mokama už I. R.. Todėl šie duomenys patvirtina, kad atsakovas pagrįstai laikydamasis CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, pareiškė prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. Konkrečiu atveju nėra reikšminga, kad ne pats atsakovas, o už jį kitas, trečiasis asmuo, jo sutuoktinė sumokėjo advokatei ir kad ne ji, o pats atsakovas pareiškė prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmosios instancijos teismas, bylą iš esmės išsprendęs atsakovo naudai, turėjo teisinį pagrindą spręsti dėl nurodytų išlaidų priteisimo iš bylą pralaimėjusios šalies ieškovės ir atsakovas turi teisę į patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą nepaisant kokie tarpusavio įsipareigojimai jį sieja su sutuoktine dėl sumokėtos sumos už atstovavimą. Tai, kad advokatei už atsakovui suteiktas paslaugas pirmosios instancijos teisme sumokėjo ne pats atsakovas, o kitas, trečiasis asmuo, nebuvo kliūtis pirmosios instancijos teismui vertinti į bylą įstatyme (CPK 98 straipsnio 1 dalis) nustatytu terminu pateiktus dokumentus dėl atsakovui suteiktos mokamos advokato teisinės pagalbos bei spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo.