Dėl atsakomybės už transporto priemonės keleivio padarytą žalą

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 28 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-686/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už transporto priemonės keleivio padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų J. B. ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 731 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines procesines palūkanas. Ieškovas, grįsdamas pareikštą reikalavimą, nurodė, kad kai 2015 m. liepos 5 d. prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje savo automobiliu „Peugeot 607“ važiavo pro atsakovo J. B. automobilį „Subaru Impreza“, netikėtai atsidarė pastarojo automobilio priekinės dešinės pusės durelės ir jos kliudė ieškovo automobilio kairės pusės priekinį sparną, posūkio žibintą, šoninį veidrodėlį ir abejas dureles, juos apgadino. Atsakovas, kaip transporto priemonės valdytojas, savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovo „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filiale, tačiau šis atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, nurodė, kad įvykis yra nedraudžiamasis, nes už padarytą žalą atsakomybė kilo ne automobilio „Subaru Impreza“ valdytojui, bet keleiviui, atidariusiam dureles. Ieškovo nuomone, šis atsisakymas nepagrįstas, nes atsakovas J. B. po įvykio iškart pripažino savo kaltę, vėliau draudikui raštu paaiškino, kad keleivio dureles atidarė jis.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, pažymėdamas, kad keleivio, o ne atsakovo J. B. veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 52 ir 148 punktų nuostatas, draudžiančias atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams. Keleivio tapatybė byloje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies: priteisė iš J. B. 731 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines procesines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju automobilio (didesnio pavojaus šaltinio) valdytojas yra atsakovas J. B. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 2 dalis), todėl jis privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės.

Atsakovas nesutikdamas su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu pateikė kasacinį skundą.

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą pažymėjo, kad keleivių išlaipinimas yra baigiamoji kelionės dalis, ji reglamentuojama teisės normose (KET 52, 148 punktai). Todėl saugų išlaipinimą užtikrinti pirmiausia turi vairuotojas, parinkdamas saugią išlaipinimo vietą ir momentą, taip pat imdamasis kitų prieinamų priemonių. Sustojęs vietoje, kurioje vyksta eismas, vairuotojas turi imtis visų turimų priemonių, kad užtikrintų saugų keleivių išlaipinimą. Vairuotojas turi galimybę pasinaudoti galinio vaizdo veidrodėliais, kurie sudaro galimybę pastebėti iš galo artėjančią transporto priemonę, ir įspėti keleivius neatidaryti automobilio durelių, kol ji nepravažiuos. Keleivis turi pareigą laikytis kelių eismo taisyklių, tačiau jo veiksmus išsilaipinant iš dalies lemia pasitikėjimas vairuotojo tinkamu pareigų įvykdymu – keleivis pasitiki, kad vairuotojas sudarė galimybę išsilaipinti saugioje vietoje ir saugiu metu. Turėjęs galimybę vykdyti, tačiau nevykdęs SEAKĮ 13straipsnio 3, 12 dalyse ir KET 18 punkte nustatytų pareigų, neužtikrinęs saugaus keleivių išlaipinimo, dėl keleivio nesaugiai atidarytų durelių kilus žalai, vairuotojas ir keleivis tampa solidariai atsakingi kaip nukentėjusiam bendrai padarę žalos asmenys (CK 6.6straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Kreditorius turi teisę reikalauti, kad solidariąją prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

 

Toks teisės normų aiškinimas, sprendžiant dėl vairuotojo ir keleivio solidariosios atsakomybės, bei jų taikymas nagrinėjamu atveju atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys), nes kai žala padaryta keleivio veiksmais, tai automobilio, kuriame buvo šis keleivis, vairuotojas paprastai turi didesnes galimybes nei žalą patyręs eismo dalyvis tiksliau žinoti aplinkybes, kaip buvo padaryta žala, kokius veiksmus keleivis atliko, jis turi ne tik pareigą, bet ir geresnes galimybes užkirsti kelią keleivio veiksmams, kurie kelia pavojų eismo saugumui, į juos reaguoti, taip pat paprastai turi daugiau duomenų, reikalingų keleiviui identifikuoti, siekiant patraukti jį atsakomybėn, arba lengviau nei nukentėjusysis gali tokius duomenis gauti. Tam tikrais atvejais nukentėjusiajam gali būti net neįmanoma nustatyti žalą padariusio keleivio, pvz., jei šis iškart pasišalina iš įvykio vietos.

 

Nagrinėjamo įvykio aplinkybės patvirtina solidariosios vairuotojo ir keleivio atsakomybės pagrįstumą: vairuotojas pasirinko sustoti ir išlaipinti keleivius tokiu momentu ir tokioje vietoje, kurioje tuo metu vyko eismas; keleivis buvo išlaipinamas toje pusėje, kurioje buvo likę vietos kitiems automobiliams apvažiuoti sustojusį atsakovo automobilį; tokioje vietoje dėl ribotos erdvės ieškovas iš esmės neturėjo galimybės prasilenkti su atsakovo automobiliu, važiuodamas saugiu atstumu nuo atsidarančių atsakovo automobilio durelių; atsakovas – vairuotojas nesiėmė atsargumo priemonių, t. y. nepažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlius ir neįsitikino situacijos saugumu, neįspėjo keleivio dėl pavojaus atidarant dureles; keleivis, pro šalį važiuojančiam ieškovui to nesitikint, atidarė dureles. Taigi, žala padaryta bendrais vairuotojo (parinkus nesaugią keleivių išlaipinimo vietą ir momentą, nesiėmus atsargumo priemonių pavojui išvengti) ir keleivio (nesiėmus atsargumo priemonių pavojui išvengti) veiksmais. Minėta, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog solidariąją prievolę įvykdytų bet kuris solidarusis skolininkas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl ieškovui pareiškus ieškinį atsakovui J. B., žalos atlyginimas iš jo priteistas pagrįstai.

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.