Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 6 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl pardavėjo teisės, nutraukus pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, atsiimti iš pirkėjo daiktus, negrąžinant pastarajam sumokėtų už perduotus daiktus periodinių įmokų.
Tarp ginčo šalių buvo sudaryta sutartis, pagal kurią atsakovė perdavė ieškovei 14 staklių. Pagal sutarties sąlygas ieškovė turėjo mokėti už perduotas stakles dalimis, staklių nuosavybės teisė iki visiško jų apmokėjimo liko atsakovei. Ieškovei pažeidus prievolę laiku atsiskaityti už stakles, atsakovė pranešė apie ketinimą nutraukti sutartį ir atsiimti stakles, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl minėtos sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovės nuomone, sutartimi atsakovei suteiktas perdėtas pranašumas, nes pagal sutarties nuostatas, atsakovei nutraukus sutartį bei susigrąžinus visas stakles, ieškovės sumokėtos už stakles įmokos negrąžinamos.
Ieškovė prašė pakeisti staklių pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, o atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės – pirkėjos stakles.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės, pagal kurią nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nustatytų sąlygų (CK 6.431 straipsnio 1 dalis). Tik visiškai įvykdžius sąlygas (sumokėjus visą kainą), turtas perduodamas pirkėjo nuosavybėn. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą (CK 6.414 straipsnio 1 dalis). Iš to galima daryti išvadą, kad, nutraukus daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pirkėjui vėluojant sumokėti periodines įmokas ir negalint sumokėti visos kainos, daikto pirkėjas praranda teisę įgyti nuosavybės teisę į tą daiktą ateityje, t. y. pasibaigia pirkėjo turtinė teisė. Turto išpirkimo įmokos pagal daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį nuo jų pervedimo momento pardavėjui tampa šio nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).
Šioje byloje teismai nustatė, kad atsakovė teisėtai nutraukė Sutartį, nes ieškovė tinkamai nevykdė Sutarties sąlygų dėl daiktų apmokėjimo tvarkos, tačiau teismai padarė skirtingas išvadas dėl Sutarties nutraukimo pasekmių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nutraukus Sutartį ieškovė privalo grąžinti atsakovei visas stakles pagal Sutarties 4.4 punktą, o atsakovei sumokėtos įmokos negrąžinamos ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė įgijo nuosavybės teisę į dalį jai perduotų staklių pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalies normą, kurioje nurodyta, kad, kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus. Pasak apeliacinės instancijos teismo, šalys nesusitarė Sutartyje dėl daiktų grąžinimo, pirkėjai sumokėjus daugiau kaip pusę daiktų kainos.
Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad šalių sudaryta Sutartis yra pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga (žr. nutarties 23, 25 punktus). Išlygos turinį lemia ir CK 6.414 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos bei šalių susitarimai (CK 6.431straipsnis). CK 6.414 straipsnio 1 dalies norma „jeigu sutartyje nenumatyta kas kita, iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas“ reguliuoja pirkėjo sumokėtų pardavėjui įmokų grąžinimo tvarką. Šio straipsnio nuostata „kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus, jeigu sutartis nenumato ko kita“ reguliuoja pardavėjo perduoto daikto atsiėmimo iš pirkėjo tvarką.
CK 6.414 straipsnio 1 dalies turinys leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties šalys atskirai neaptars šioje normoje nurodytų situacijų (t. y. įmokų grąžinimą, nutraukus sutartį, bei daikto grąžinimą, sumokėjus daugiau kaip pusę jo vertės), bus taikomos įstatyme nurodytos nuostatos. Sutartyje šalims atskirai neaptarus minėtų situacijų, pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti jo sumokėtas įmokas, kai pardavėjas atsiima daiktą, o pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktą, kai pirkėjas sumokėjo daugiau kaip pusę jo kainos. Aptartos CK 6.414 straipsnio 1 dalies nuostatos yra dispozityviosios teisės normos, kurios suteikia Sutarties šalims laisvę susitarti dėl įmokų ir daiktų pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį grąžinimo tvarkos, nutraukus šią Sutartį.
Šioje byloje teismai nustatė, kad Sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, jog, pirkėjai pažeidus sutartyje nustatytą periodinių įmokų mokėjimo terminą, pardavėja turi teisę, pranešusi pirkėjai prieš 14 dienų ir pirkėjai neatlikus mokėjimo per šį terminą, pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti perduotas prekes, nepriklausomai nuo to, kokią sumą pirkėja jau yra sumokėjusi, susitariant, kad atsiimdama prekes pardavėja negrąžina pirkėjai šios sumokėtų įmokų, kurios pripažįstamos staklių nuomos pajamomis.
Teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad Sutarties 4.4 punkto norma šalys susitarė dėl dviejų dalykų. Pirma, dėl to, kad, pirkėjai tinkamai nevykdant prievolės atsiskaityti laiku, galimos dvi alternatyvos – pardavėja turi teisę reikalauti sumokėti visą daiktų kainą arba pardavėja turi teisę atsiimti perduotas prekes, nepriklausomai nuo sumokėtų įmokų sumos. Antra, dėl to, kad tuo atveju, jeigu pardavėja nusprendžia atsiimti daiktą, ji negrąžina pirkėjai sumokėtų įmokų, kurios pripažįstamos staklių nuomos pajamomis. Toks susitarimas atitinka teisės aktų reikalavimus, pagal kuriuos pardavėjui turi būti atlyginamos jo perduoto naudotis daikto nusidėvėjimo ir naudojimosi išlaidos (CK 6.414 straipsnio 1 dalis).
