Dėl nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčių negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu

Džiaugiuosi, kad pavyko apginti kliento (atsakovo) interesus, kuriam buvo pareikštas ieškinys dėl nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčių negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu. Ieškovė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2007 m. liepos 20 d. ir 2010 m. birželio 23 d. atsakovui (mano klientui) pardavė du jai nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus. Pažymėjo, jog atsakovas apgaulės būdu, piknaudžiaudamas ieškovės pasitikėjimu, neišprusimu nekilnojamojo turto sandorių srityje, socialine padėtimi, lėšų stygiumi, atliekamų žemės sklypų pardavimo veiksmų nesupratimu, pažadėjo pinigus už įgytus sklypus pervesti į ieškovės banko sąskaitą, nors žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartyse nurodė, kad pinigus, prieš pasirašant sutartis, ieškovė gavo. Akcentavo, kad minėtų sandorių sudarymo metu, nesuprasdama sandorių esminių sąlygų ir turinio, suklydo dėl esminės sandorio sąlygos, t. y., kad atsiskaityta bus po sandorio sudarymo, o sudarytose pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta, jog pinigai jau yra sumokėti, tai neatitiko faktinių aplinkybių. Ieškovė nurodė, jog jos žiniomis žemės sklypai yra perleisti tretiesiems asmenims, todėl, pripažinus sutartis negaliojančias nuo jų sudarymo momento, prašė taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė nesutikdama su tokiu Šiaulių apylinkės teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. balandžio 11 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-208-372/2017, kurioje ieškovės apeliacinį skundą atmetė ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Šiaulių apygardos teismas, atmesdamas ieškovės apeliacinį skundą pažymėjo, kad apeliantė (ieškovė) ieškinį grindė dviem pagrindais, t. y., kad sudarydama nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius, iš esmės suklydo (CK 1.90 straipsnis) ir sandoriai buvo sudaryti panaudojant apgaulę ieškovės atžvilgiu (CK 1.91 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstavo jog rašytiniai įrodymai liudija, kad nekilnojamojo turto sandoriai, kuriuos prašoma pripažinti negaliojančiais dėl apeliantės (ieškovės) suklydimo buvo sudaryti skirtingu laiku – 2007 m. ir 2010 m. Vertinant ieškovės, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį pagal apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, pagal protingumo kriterijų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė (ieškovė) aiškiai išreiškė savo valią – parduoti žemės sklypus atsakovui (sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius), ir vertina, kad rūpestingas, atidus, apdairus ir protingas asmuo nesudarytų naujo sandorio su tuo pačiu asmeniu, praėjus keleriems metams, jeigu su juo dar nebuvo atsiskaityta pagal ankstesnį sandorį.

Šiaulių apygardos teismas pažymėjo, jog ieškovės veiksmai buvo nuoseklūs – ji savo valią išreiškė pasirašydama ir išduodama įgaliojimus atsakovui tvarkyti dokumentus, parduoti jos nekilnojamąjį turtą, ieškovė išreiškė savo valią parduoti nekilnojamąjį turtą pasirašydama nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar buvo atlikti tyčiniai nesąžiningi veiksmai (tyčia praneštos tikrovės neatitinkančios žinios arba nutylėtos svarbios aplinkybės dėl esminių sudaromo sandorio elementų), dėl kurių buvo sudarytas ne toks sandoris, kokį iš tikrųjų siekta sudaryti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas vertė apeliantę (ieškovę) sudaryti sandorius arba, kad tie sandoriai buvo jai nenaudingi, sandorius apeliantė (ieškovė) sudarė savo valia, savo valia juos pasirašė, sandorius patvirtino valstybės įgaliotas asmuo, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad kaip nors kitaip būtų nustatytas atsakovo nesąžiningumas, piktavališkumas ar apgaulė, tyčiniai veiksmai, kurie būtų turėję lemiamą įtaką apeliantės (ieškovės) valiai susiformuoti, t. y. kad apeliantė (ieškovė) buvo tyčia suklaidinta dėl esminių sandorių aplinkybių, todėl, apeliacinio teismo vertinimu, nėra pagrindo ginčijamų sandorių pripažinti negaliojančiais kaip sudarytais dėl apgaulės.