Dėl atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemę

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 30 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-248/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atlyginimo dydį už visuomenės poreikiams paimamą žemę, aiškinimo ir taikymo.
Savivaldybė ieškiniu prašė leisti įregistruoti visuomenės poreikiams iš atsakovo paimtą žemės sklypą valstybės vardu, pradėti jį naudoti bei nustatyti nurodytą atlyginimą už žemės paėmimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą pakeitė. Atsakovas pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Ši nuostata pakartota bei detalizuota kituose įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. Civilinio kodekso 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina. Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014 ir 2016 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016) yra suformulavęs tokias ir nagrinėjamai bylai aktualias teisės taikymo ir aiškinimo taisykles: teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams; visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; sklypo vertė nustatoma pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos; savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo.
Paimamos žemės savininkui turi būti atlyginama už tų teisių praradimą, kurias įgyti jis siekė ir įgijo savo reikmėms tenkinti ir kurios suteikė jam teisę žemės sklype įgyvendinti numatytus tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nors atsakovo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra ir tęsėsi tam tikrą laiką, tačiau per visą tą laikotarpį atsakovas galėjo sklypą naudoti pagal jo tikslinę paskirtį – žemės ūkio, todėl papildomų nuostolių dėl pajamų negavimo iš žemės ūkio veiklos neatsirado. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.